Tradicijos

10. Kūčių ir šv. Kalėdų tradicijos

Niekada nebuvau šv. Kalėdų gerbėja, bet šventinės tradicijos mane nuramina - viskas ir vėl bus lygiai taip pat kaip ir pernai.

Jau šešis metus (tikrai tiek daug?) prieš šventes susitinku su draugėmis - keičiamės dovanėlėmis, išgeriame daug daug karšto vyno ir suvalgome nemažai sūrio. Tada su kalėdinėmis dainomis Kūčių dieną važiuoju namo, kur papuolu į paskutinį maisto gaminimo sūkurį. Toliau seka važiavimas į pasaulio pakraštį ir Kūčių vakarienė su seneliais, tėvais ir artimaisiais. Nebepamenu, kaip ilgai, bet tikrai kiekvienais metais, kol močiutė skaitydavo maldą ir padėką už maistą, mes su pussesere negalėdavom žiūrėti viena į kitą, nes pradėdavom krizenti. Nesididžiuoju, bet dabar vis dar būna lygiai taip pat. 

Visus 25-erius savo gyvenimo metus per Kūčias skundžiuosi silkės pertekliumi ir normalaus maisto trūkumu, bet tuos 12 paragautų patiekalų šiaip ne taip suskaičiuoju. O tada nuo aguonų pieno saldžiai saldžiai miegu.

Likusios šventinės dienos jau būna skirtingos kasmet - kartais būna daugiau pokalbių, kartais - nieko neveikimo, kartais - bėgimo tolyn, kartais - tiesiog sėdėjimo vienoje vietoje priešais lėkštę. 

Bet Kūčios vis tiek surenka visą šeimą prie stalo ir leidžia bent vieną vakarą pabūti ramiai. Žinojimas, kad taip, vienokiu ar kitokiu atveju, bus visada, ramina ir verčia nejučiomis šypsotis.

Va taip atrodo ir mano kelias į šv. Kalėdas. Tik be sniego šiemet...