Šokiai III

107. Šokių vakarėlis

Nors bliuzo pamokas lankau dar tik kelias savaites, nusprendžiau, kad jau įstengiu bent šiek tiek pajudėti šokių aikštelėje ir susigundžiau nueiti į pirmąjį vakarėlį. O paryčiais, skaudančiomis kojomis lipdama į savo namo penktąjį aukštą, šį savo sprendimą tik dar kartą pasveikinau.

Nors dar ne visada žinau, ką daryti su kojomis, rankomis ar visu kūnu, jau pamažu judu į tą pusę, į kurią mane veda partneris ir po truputį galiu atsipalaiduoti net tuomet, kai šokti pakviečia mokytojas. Aišku, akys iš pradžių buvo plačios iš baimės, bet vienas kokteilis atpalaidavo kūną, o tuomet...

Žodžiu, buvo labai linksma. Kartosiu!

Va taip šokti būtų smagu vasarą!

Kelionės II

106. Pasivaikščiojimas po apylinkes

Aplink mano namus slypi visiškai neištirti plotai su sovietiniais mokslo centrais, Lietuvos ginklų fondas, keli ežerėliai su nardančiomis antimis, apleistos gamyklos... Tad sekmadienio pasivaikščiojimą skyriau Šnipiškių pažinimui ir dar nematytų vietų apžiūrai.

Straipsnis apie Šnipiškes, rajono istoriją, kontrastus ir ateitį čia.

Kas norėtumėte dar po jas pasivaikščioti – aš visada į kompaniją!

Pavasario kvapas IV

105. Akiniai nuo saulės

Dar vienas geras pavasarinis dalykas – saulės sugrįžimas. O kartu su ja į gatves iškeliauja ir tamsūs akiniai nuo saulės, kurie puikiai tinka paslėpti ir pavargusias, paraudonavusias akis ar po nemigos nakties pajuodusius paakius.

O dar geresnis dalykas – tokius akinius išsirinkti ir dar labai pigiai įsigyti per neįtikėtinai trumpą laiką – vos per 10 minučių, prieš skubant į šeštadienio kiną.  Ačiū tau, naujai atsidaręs H&M!

Svajonant apie atostogas...

Serialai III

104. Po pertraukų sugrįžę serialai

Vienas smagesnių dalykų penktadieniai po darbo būna ne tik saldus pokaičio miegas, bet ir po pertraukų sugrįžę serialai. Tuomet dar kartą pasidžiaugiu tuo, kad paskutinę savaitės darbo dieną namo grįžtu laikrodžiui vos išmušus 16 val. (na, jeigu tik nepakliūnu į skubančių palikti miestą automobilių srautą).

Pavasario sugrįžimas, be abejonės, Niujorko teisininkai iš serialo „Suits“. Pirmus du sezonus aš sužiūrėjau neįtikėtinu greičiu, kartais aukodama gerą ir ilgą nakties miegą. Dabar pasilieku seriją penktadieniniam desertui prieš vakarinį alų.

Ir tyliai pagalvoju, kad jau tuoj sugrįš ir „Game of Thrones“.

Kolegos II

103. Vakaras su kolegomis

Norint pailsėti nuo darbų, bet tuo pačiu „prigaudyti“ idėjų naujiems projektams, kartais reikia vakarą neoficialioje erdvėje praleisti su kolegomis. Mūsų laisvalaikio leidimo idėjos kol kas apsiribodavo bendromis vakarienėmis, dabar nuėjome į kiną ir vėliau prie salotų lėkščių (merginoms) ir burgerių (vaikinams) aptarinėjome ne tik filmą, bet ir jo situacijų perkėlimą į realų gyvenimą.

Tokiu būdu gali nemažai sužinoti apie kolegų asmeninius pomėgius ir jų gyvenimą už ofiso ribų ir taip surasti daugiau bendrų taškų negu tik darbo vieta.

Sportas III

102. Bėgiojimas

Šiemet kaip niekada anksti pradėjau bėgiojimo sezoną – anksčiau be balandžio pabaigos net neištraukdavau sporbačių iš spintos gilumos. Šį pavasarį – viskas kitaip. Juk jau gegužės pabaigoje laukia viešas 5 kilometrų bėgimas. O tie 5000 metrų dabar atrodo kaip neperžengiama riba...

Na, bent šiuo metu – kai po 10 minučių lėto risnojimo esu raudona kaip burokas ir pridususi kaip... Na, nežinau kaip kas. Bet į viską žiūriu optimistiškai ir tikiu, kad raumenų skausmas praeis, kojos mane neš lengviau, kilometražas didės, o šypsena po kitų pabėgiojimų tik platės.

Dovanos II

101. Mažos dovanėlės

Mano mielasis draugas žino, kaip aš mėgstu gėles. Ir nevengia jų dovanoti įvairomis progomis, o dažniausiai – net ir nelaukdamas jokių rimtų švenčių. O štai šį antradienį sulaukiau iš jo mažos dovanėlės – paties priskintų žibuoklių puokštelės, kuri manęs laukė prie darbo kabineto ant palangės.

Kad jūs būtumėte matę mano kolegių veidus, kai visa švytinti grįžau į savo darbo vietą su žibutėmis... Jų išraiškos buvo vertos, kad mano šypsena dar padidėtų.

Maistas VIII

100. Bandelės iššūkis

Atėjus pavasariui, portalus užplūsta straipsniai apie „gerus“ ir nelabai maisto produktus, apie dietas, apie labiausiai kalorijas deginančius sportinius užsiėmimus ir panašius dalykus. Beskaitydama antraštes ir aš susimąsčiau apie tai, kaip žiemą išgyveno mano figūra, ir ką man toliau su ja daryti.

Tad iškėliau sau bandelės iššūkį ir kelias savaites kaip įmanydama vengiau miltinių produktų. O bandelės su džemu bei prancūziški rageliai su karamele man yra vieni geriausių virtuvės išradimų... Tad kai galiausiai nebeištvėriau, ta viena bandelė sukėlė man tikrą euforiją.

Turbūt kartais reikia atsisakyti kažko, kad po to vėl pajaustum tikrą malonumą. O po to vėl ramiai laukti progos, kol galėsi jį patirti.

Om-nom-nom-nom.

P.S Jėj, 100 įrašas. Liko dar 265!

Kelionės

99. Lauktuvės iš tolimų kraštų

Kai draugai išvažiuoja į tolimas keliones, kurių jiems pavydi, visada pradžiugina tai, kad jie parveža ne tik įspūdžių, bet ir lauktuvių. Tiesa, dažniausiai tai tebūna atvirutė, kuri vis tiek vėliau ilgai puošia kambario sieną ir kutena širdį tolimų vietų ilgesiu... 

Visada smagu žinoti, kad kažkur iš tūkstančių kilometrų žmogus pagalvojo apie tave, skaičiuodamas, kam čia reikės parvežti kokią smulkmenėlę.

O šiandien aš šypsausi dėl raktų pakabuko – lamos iš Peru, juk tikrai verta juo džiaugtis!

Pavasario kvapas III

98. Kino pavasaris

Vienas tikrųjų pavasario pranašų be paukščių čiulbėjimo rytais yra festivalis „Kino pavasaris“. Šiemet po ilgos pertraukos pagaliau vėl nueisiu į kelis filmus – „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ ir „Šimtametis, kurisišlipo pro langą ir dingo“ (šito, tiesą sakant, laukiu labiausiai, nes skaičiau knygą ir kartais juokiausi balsu – tai iš tiesų retas atvejis mano skaitymo karjeroje!).

Šį kartą į kiną vaikščiosiu šeštadieniais iki pietų, tad turėsiu progą anksčiau atmerkti akis ir pasidžiaugti tuo tikruoju pavasariu, kuris, tikiu, tuoj tuoj pasidarys dar švelnesnis ir geresnis.

Plakatas ankstesnių metų, bet labai labai gražus...

Barai

97. Baras, pavadinimu „Šuo“

Kas mane pažįsta artimiau, o ne tik iš šio (ar kito) tinklaraščio įrašų, puikiai žino mano silpnybę šunims. Tad, kai vieną dieną vaikščiodama Gedimino prospektu, pamačiau nuorodą į barą, kurio pavadinimas „Šuo“, iš karto supratau, kad jame apsilankysiu. Ir gal ne vieną kartą.

Ir iš tiesų, tas mažutis baras, skirtas aplinkinių namų gyventojams, kad jie turėtų kur ateiti ir pabendrauti prie bokalo alaus, man patiko iš karto. Ne tik tuo, kad prie alaus ten duoda ir sūdytų žemės riešutų ar tuo, kad ten galima atsivesti šunį nepriklausomai nuo jo dydžio ar veislės. Jis mane sužavėjo tiesiog savo atmosfera. Ir barmeno barzda.

Kiek žinau, šeimininkai barą „Šunimi“ pavadino dėl to, kad turį šunį, vardu „Baras“. Ir jis apsilanko bare trečiadieniais. Reikės nueiti aplankyti.

Šventės II

96. Kvietimas į vestuves

Ne kartą kalbėjau apie tai, kaip reikia džiaugtis aplinkinių žmonių laime, ir štai, ta laimės išraiška dar kartą mane palietė. Buvau pakviesta į draugų vestuves! Ir netgi ne viena, o su konkrečiu +1!

Be smagaus fakto dar pasidžiaugiau ir nerealiu kvietimu, kuriame nupieštas dviratis. Gal ir į vestuvių ceremoniją Vilniaus botanikos sode reikėtų riedėti dviračiu? :)

Linksmybės

95. Pigūs kokteiliai

Naujos vakaro praleidimo vietos gali maloniai nustebinti ne tik skaniais užkandžiais (ir, žinoma, nemažu savo kiekiu),  bet ir pigiais kokteiliais.

Apie ką aš čia? Apie meksikiečių restoranėlį „Tres Mexicanos“ ir margaritų trečiadienį, kai kokteiliai su tekila kainuoja vos 8 litus, nors meniu nurodyta dvigubai daugiau... Jei tik būčiau tai žinojusi anksčiau, būčiau ir paragavusi dvigubai daugiau! Nes tikrai buvo be proto skanu!

Nuotrauka iš internetų, bet receptą irgi jau išsisaugojau...

Mokslas

94. Eksperimentai

Internetiniai Coursera kursai mane visiškai įtraukė – pradėjau sekti dar vieną kursą, kuris skamba kiek mistiškai – „Science of gastronomy“. Net nepradėjusi žiūrėti ir klausyti vaizdo pamokų, jau buvau paprašyta atlikti eksperimentus su savo skonio receptoriais ir aklai išmėginti, kurios liežuvio dalys atsakingos už saldumą, sūrumą, rūgštumą ir kartumą.

Buvo kiek baisu ragauti vandenį su actu arba su druska, bet eksperimentas baigėsi sėkmingai ir beveik teisingai užpildžiusi visas mokytojų siųstos lentelės grafas galiausiai surinkau visus reikiamus bandymo balus.

Prieš tai šiame kurse dar teko suvalgyti 10 šokolado gabalėlių ir įvertinti savo savijautą po kiekvieno iš jų. Pasiaukojau, suvalgiau... Kažin, kas laukia toliau?

 

Šokiai II

93. Pirmoji šokių pamoka

Mečiau kūno plastikos treniruotes, tad špagato planas šiek tiek nusikelia. Tikiuosi, kad iki rudens pradžios. Jei ne – iki Naujųjų metų. Bet kad toliau galėčiau sau sakyti, kad kažko mokausi ir siekiu tobulėjimo, pradėjau lankyti bliuzo pamokas.

Taip, tai tikrai yra šokis! Lėtas, artimas, intymus ir labai gražus.

O pirmojoje mano šokių pamokoje į vieną susiliejo jaudulys, emocijos ir nevaldomos kojos, kurios pynėsi kaip pašėlusios. Bet juk kuo toliau, tuo bus lengviau ir gražiau, tiesa? Žodžiu, po pirmosios pamokos buvau baisiai susijaudinusi, bet ir baisiai laiminga. Tad laukia gražus pavasaris šokių salėje.

Simboliška, bet mano pirmieji bandymai buvo įamžinti hopper's dance studio. Daugiau nuotraukų čia

Maistas VII

92. Mamos gamintas maistas

Apsilankymai pas tėvus dar geri tuo, kad po jų keletą dienų arba, taupiai gyvenant, net ir visą savaitę nereikia rūpintis pietumis į darbą ar vakariene namuose. Mama visada prideda maisto, to nedaryti jos neįtikina jokie atsikalbinėjimai.

O ir tas maistas dažniausiai būna ne toks, kokį gaminčiau namie pati – cepelinai, kepsniai, mišrainės, uogienės, marinuotos gėrybės...

Šlovė mamai!

Nuotrauka nelabai susijusi su įrašo turiniu, bet ji man labai patinka. Ir tiek :)

Miegas II

91. Nuėjimas miegoti dar iki 23 val.

Dar vienas gimtųjų namų malonumas – juose dažniausiai pamirštami visi kasdieniai rūpesčiai ir darbai, kuriuos norėtųsi ar reikėtų daryti, jei savaitgalį leisčiau Vilniuje. Tad namie kartais paimu ir nueinu miegoti dar iki 23 valandos.

Žinoma, sakau sau, kad senstu ir tiesiog neįstengiu išbūti žvali po sunkios darbo savaitės, bet tada numoju ranka ir ramiai užimu miegapelės poziciją. Kitos dienos rytas man už tai visada padėkoja.

Meilė

90. Pasitikimas stotyje
Kai kartas nuo karto tenka migruoti keliu Vilnius – Šiauliai ir atgal, ieškau mažų kelionės malonumų. Važiuojant automobiliu tai yra sustojimas degalinėje ir nereikalingų skysčių atsikratymas, o traukiniu – pasitikimas stotyje.

Vos išlipusi iš vagono pradedu žvalgytis tėčio. Ir jis visada ten būna, toks pat intensyviai besižvalgantis ir laukiantis manęs. Tokios akimirkos tikrai į nieką nekeisčiau.

Miegas

89. Užsnūdimas glėbyje
Įtemptos dienos darbe turi didžiulį minusą – vos atsipalaidavusi aš iš karto užmiegu. Ir beveik nesvarbu tai, ką aš  prieš tai veikiau.

„Miego akimirkos“ dažniausiai užklumpa vakare žiūrint filmą. Neduok die, padėsiu galvą šalia esančiam ant peties... Iš karto galiu išbraukti filmo pabaigą iš savo planų sąrašo. Bet iš tiesų... Juk malonu užmigti apkabintai brangaus žmogaus. Filmai tokio jausmo tikrai nesuteikia!

Žmonės II

88. Seniai matyti žmonės
Mane vis dar kartais nustebina, koks mažas miestas yra Vilnius. Čia didžioji dauguma žmonių yra pažįstami. Sutikusi naują žmogų ir paklausinėjusi plačiau dažniausiai suprantu, kad mus sieja vienas ar kitas gerai pažįstamas žmogus. O gal net keli...

Tad turbūt nenuostabu ir tai, kad kartais už kiekvieno kampo slepiasi tie žmonės, kuriuos galbūt matei jau labai seniai. Pavyzdžiui, nuėjusi arbatos į vieną prieš šimtą metų lankytą vietą sutikau ten ir draugę, su kuria kalbėta prieš šimtą metų... Sakote, sutapimai? Nemanau :)

Laisvadieniai

87. Nemokami muziejai
Kovo 11-oji kaip laisvadienis viduryje savaitės yra puikus metas mėgautis geru oru ir draugų kompanija. Tada dar galima netikėtais susipažinti su svarbiais žmonėmis ir aplankyti gerą ir mąstyti skatinantį muziejų nemokamai.

Šį kartą tai buvo Genocido aukų muziejus, kuriame lankiausi jau gal trečią kartą, bet vis tiek atradau šį bei tą naujo. Ir vėl kaip pirmą sykį tyrinėjau žemėlapį su lietuvių tremtinių gyventomis teritorijomis, galvodama, kur ten 10 metų praleido mano senelis.

Rimta diena su rimtais pamąstymais. Netgi dėl to galima šypsotis.

Daugiau apie muziejų skaitykite čia

Koncertai

86. Choro pasirodymas
Šventinis Vilniaus Gedmino technikos universiteto (VGTU) choro „Gabija“ pasirodymas kovo 11-osios proga man iš tiesų baigėsi ašaromis, bet veikiausiai dėl įsijungusio jautrumo mygtuko ir dainos apie mamą – tokios dažniausiai man sugraudina širdį...

Bet kaip niekada nežiūrėjusiai ir nesidomėjusiai jokiais „chorų karais“ man buvo tikrai labai smagu pasiklausyti būrio žmonių, dainuojančių gražias dainas. Gal reikėtų į tokius koncertus vaikščioti dažniau?

Ir dienos mintis – „Gyvenime 10 proc. priklauso nuo to, ką darote, ir 90 proc. nuo to, kaip į viską reaguojate“ (Irvin Berlin). Labai teisingai!

Pavasario kvapas II

85. Pirmosios žibuoklės 

Va taip va - išėjau sekmadienį pasivaikščioti ir pamačiau bobulytę, pardavinėjančią ne ką kitą, o pirmąsias žibuokles. Kovo pradžioje! Nerealu!

Tiesiog negalėjau praeiti pro šalį ir nė kiek nepagailėjau trijų lietuviškų pinigų už mažutę puokštelę pavasario...

Šventės

84. Moters diena

Kas tokią dieną mane labiausiai nudžiugino? Tikrai ne tai, kad pati ruošiau pusryčius namie buvusiems vyrams.

Dėmesys. Jo sulaukiau ne tik iš to, kuris ir turėjo nusivesti mane vakarienės ir atnešti glėbį gėlių (taip ir nutiko, tikrai!), bet ir iš kitų vyriškosios giminės atstovų – kaimyno, pardavėjo mugėje, draugės vaikino, kuris pasveikino skambučiu...

Nesigilinant į šios dienos istoriją, reikšmę pasaulyje ir prasmę Lietuvoje... Juk smagu vieną dieną tikrai džiaugtis tuo, kad esi moteris.

Teatras II

83. Monospektakliai

Paauglystėje ir ankstyvaisiais Vilniaus metais visai nemažai vaikščiodavau į teatrą, tačiau iki šiol dar nė karto nebuvau mačiusi monospektaklio.

Kai vienas aktorius įsikūnija į daugiau nei du personažus tuo pačiu metu, tikrai nebūna liūdna. O dar reikia atsižvelgti į tai, kad aktorius buvo tas, dėl kurio kažkada... Na, nesvarbu.

Teigiamai įvertinau teatrą, kurio pavadinimas „Laimingi žmonės“ – mėginsiu juos ir toliau, juk pavadinimas turi kalbėti pats už save, tiesa?

"Atėjau, pamačiau, negalėjau" su Ainiu Storpirščiu

Žinios

82. Technologijos.lt
Aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie sektų pačias naujausias technologijas ir skaitytų apie jas kiekvieną pasirodžiusį straipsnį, bet kartais užklydusi ten darbo reikalais, tikrai atrandu stebinančių įdomybių. Naujausioji mano aistra – technika ir medicina. Iš pradžių perskaičiau viską, ką tik radau apie robotus medicinoje, o dabar labiausiai domėjausi mintimis valdomomis mechaninėmis galūnėmis bei 3D spausdintuvu gaminamais audiniais ar organais iš kamieninių ląstelių.

Tai, kas vos prieš keletą metų atrodė kaip fantazijos perteklius, jau greitu metu gali tapti nieko nestebinančia realybe, tad naujos šios srities žinios tikrai nepakenks.

Va, kaip gali atrodyti bioninė plaštaka!

Maistas VI

81. Degustacijos

Labai smagu nuėjus į parduotuvę rasti degustacijų komandą. Žinoma, kartais jie erzina įkyriai reklamuodami tam tikrą produktą ir pasakodami apie visas jo skonio ar tekstūros ypatybes. Dėl to man dar smagiau atrasti degustacijų stalą su sau ramiai gulinčiais įvairių spalvų sūriais ar... kepta duona. 

Ypatingai smagu tokius kampelius prekybos centre atrasti tada, kai smarkiai nori valgyti, o pietūs ar vakarienė greitu laiku nenusimato...

Gimtadieniai

80. Draugų gimtadieniai

Gimtadieniai yra tikras gėris.

Ypač, kai jie ne tavo ir leidžia lengvai pasišaipyti iš kitų žmonių senatvės. Juk tam ir yra draugai, ar ne?

Oooo taip!

Maistas V

79. Iš pirmo karto pavykstantys patiekalai
Ilgą laiką aš turėjau kompleksą prieš savo kambariokę, kuri moka iškepti tobulus lietinius. Ir net apversti juos ore! Kiekvieną kartą juos kepdama, ji ir mane įtraukdavo į procesą ir sakydavo, kad išmokys visų paslapčių, bet aš vis kuklinausi…

Bet Užgavėnių išvakarės buvo pati geriausia proga išmėginti lietinius pačiai. Ir ne bet kokius – o prancūziškus crepes! Viskas pavyko iš pirmo karto ir pirmas blynas visiškai nebuvo prisvilęs! Tiesa, vartyti blynų ore nepavyko, bet skonis nuo to nė kiek nenukentėjo.

Viskas, dabar nebebijau konkurencijos blynų srityje!

Bet prašau, kol kas jokių varžybų nesiūlykite, dar reikia treniruočių. Šypt.

Nuotrauka iš internetų, nes maniškiai crepes buvo skirti valgymui...

Maistas IV

78. Trijų patiekalų vakarienė
Vietoj reikalavimų, kad kas nors pasistengtų dėl tavęs, kartais reikia pačiam pasistengti dėl kito žmogaus. Dažniausiai aš tai darau gamindama gurmaniškas vakarienes iš trijų patiekalų.

Tiesa, tas kelių valandų vergavimas virtuvėje verdant sriubą, kepant nesaldų pyragą, o paskui dar ir gaminant karštą šokoladą tikrai buvo atpirktas ne tik atneštais dviem buteliais vyno, bet ir nuoširdžia nuostaba bei šypsena artimo žmogaus veide.

Juk kartais tiek ir tereikia, kad pasijustum laimingas...

Čia iš fantazijų srities - nereali vieta vakarienei...

Stalo žaidimai

77. Pokeris
Kartais ateina metas, kai reikia patikrinti, kokie iš tiesų yra tavo draugai. Vienas linksmesnių ir įdomesnių būdų tai padaryti – pokerio žaidimas. Tada pasimato, kuris jų labiausiai linkęs rizikuoti, kuris laukia geriausios progos ir susižeria viską, ką tik įmanoma, kuris meistriškiausiai blefuoja ir nė nemirkteli, kai Tu praloši paskutinius žetonus.

Azartas iš tiesų sugeba šiek tiek pritemdyti protą, tad geriausia bent iš pradžių nelošti iš jokių piniginių sumų, o pasitenkinti tik geru vakaro praleidimu su Franko Sinatros muzika.

P.S. Iš septynių žaidusių likau ketvirta. Visai neblogai, sakyčiau!