Ties šiuo punktu turbūt net nereikia papildomų paaiškinimų, kodėl reikia džiaugtis, tiesa? Bet vis tiek pridursiu, kad nesvarbu, ar einama į pasimatymą su patinkančiu žmogumi, ar tai tiesiog "aklas" susitikimas, jaudulys būna toks pat didelis. Kaip ir pasisveikinimo šypsena.
Atsisveikinant kartais šypsotis jau nebesinori, bet vis tiek derėtų - juk net ir prasti pasimatymai atneša naujos bendravimo patirties ir leidžia suprasti, kokių savybių tikrai nenorėtum pamatyti savo antrojoje pusėje. O jeigu atsiveikinant vis dar norisi šypsotis... Tada reikėtų save pasveikinti ir stengtis "nesusimauti" ir toliau! :)
 |
| Leonid Afremov paveikslas "Pirmas pasimatymas" |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą