Prisipažinsiu, dažniausiai stengiuosi išvengti netikėtų susitikimų ir pamačiusi kokį nors seniai matytą žmonių, bandau slėptis, neužmegzti akių kontakto bei dėtis labai užsiėmusi ar skubanti.
Bet iš tiesų visada po tokių susitikimų su žmonėmis iš savo praeities galiausiai nusišypsau. Arba dėl to, kad pasidžiaugiu, jog su tuo žmogumi manęs niekas nebesieja, arba dėl to, kad pagaliau gavau progą bent trumpam pamatyti tą, kurį ilgai norėjau sutikti.
Šiandien mano dieną nuspalvino netikėtas susitikimas su buvusia kolege troleibuse. Nors kartu važiavome vos vieną stotelę, dėl visų trumpo pokalbio metu nuskambėjusių juokų pamiršau, kad vos prieš penkias minutes buvau sušalusi, pavargusi ir nelaiminga, ir šypsojausi nuo ausies iki ausies.
 |
| Visai norėčiau, kad netikėtumai nuskraidintų mane į Paryžių... Foto iš čia |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą