Metų apžvalgos

17. Metų apžvalgos

Paskutinę metų dieną padaugėja apžvalgų, primenančių, kas įvyko pasaulyje, kas padarė didžiausią įtaką per pastaruosius metus, kas pasikeitė žmonių gyvenimuose, kokios žvaigždutės susituokė, o kokios iškeliavo anapus, kokie albumai geriausi, kokios nuotraukos įspūdingiausios, kokios knygos skaitomiausios ar perkamiausios ir t.t...

Pati darau tą patį - apžvelgiu savo metus ir nusišypsau, nes nepaisant visų klaidų ar nesėkmių, jie iš tiesų buvo geri. Tiesa, vis dėlto paslapčia tikiuosi, kad kiti bus dar geresni - juk noriu būti optimiste :)

To ir linkiu visiems - daugiau optimizmo ir daugiau šypsenų!

National Geographic sako, kad čia - geriausia metų nuotrauka! Ieškokite daugiau.

Karštas vynas

16. Karštas vynas

Jį tikrai galima pavadinti žiemos gelbėtoju. Kalėdinis laikotarpis be karšto vyno kaip ir be mandarinų turbūt itin retai praeina. Aš ir mano namai - tikrai ne išimtis.

Šildantis, nurausvinantis skruostus, atpalaiduojantis. Su cinamono, apelsinų ir gvazdikėlių natomis, gal dar su trupučiu anyžiaus. Ryškiai raudonas ir nudažantis lūpas. Toks turi būti tikrai geras karštas vynas. Ir dar jis turi padėti lengviau juoktis.

Vieną skaniausių vynų dar spalio mėnesį sumeistravo į mano virtuvę užklydę draugai - tai buvo senas geras Kagor su brendžiu ir prieskoniais. Po vienos taurės jau galėjau išlįsti iš po kelių mane nesėkmingai šildyti bandančių pledų ir laisviau kvėpuoti... Dabar reikėtų pamėginti daugiau naujų receptų. Pavyzdžiui, su uogomis arba su šokoladu.

Laiko dar yra!

Tinklaraštininkų žurnalas "Debesys" duos ir daugiau gėrimų receptų!

Stalo žaidimai

15. Stalo žaidimų vakaras su draugais

Vienas geresnių būdų praleisti vakarą su draugais - kartu pažaisti stalo žaidimus. Dažniausiai tai darant neapsieinama be azarto, juoko, švelnesnių ar stipresnių vienas kito patraukimo per dantį ir keleto keiksmažodžių kam nors nepavykus.

Vienas linksmiausių žaidimų (na, bent pastaruoju metu) - pasakyk kitaip arba Alias. O dar geriau - Party Alias. Šį savaitgalį žaidimo metu papasakojau visai neblogą istoriją apie kilimą karjeros laiptais bei liftais ir mokymasi boksuotis, o draugai išrado naujų būdvardžių bei rašytojų pavardžių... Žodžiu, tokiuose žaidimuose būna pilna nesusipratimų, nesusikalbėjimų, o kartu ir juoko iki ašarų. Net ir tada, jeigu nelaimi.

Mobiliosiomis fotografijomis pasirūpino T.

Dar keli geresni žaidimai kompanijai - "Ticket to Ride" (nors jis, tiesa, skirtas 5 žmonėms ir labai dažnai baigiasi keiksmažodžiais), "Saboteur" ir amžinasis UNO. Pabandykit!

Pirmieji pasimatymai

14. Pirmieji pasimatymai

Ties šiuo punktu turbūt net nereikia papildomų paaiškinimų, kodėl reikia džiaugtis, tiesa? Bet vis tiek pridursiu, kad nesvarbu, ar einama į pasimatymą su patinkančiu žmogumi, ar tai tiesiog "aklas" susitikimas, jaudulys būna toks pat didelis. Kaip ir pasisveikinimo šypsena. 

Atsisveikinant kartais šypsotis jau nebesinori, bet vis tiek derėtų - juk net ir prasti pasimatymai atneša naujos bendravimo patirties ir leidžia suprasti, kokių savybių tikrai nenorėtum pamatyti savo antrojoje pusėje. O jeigu atsiveikinant vis dar norisi šypsotis... Tada reikėtų save pasveikinti ir stengtis "nesusimauti" ir toliau! :)

Leonid Afremov paveikslas "Pirmas pasimatymas"

Pokaičio miegas

13. Pokaičio miegas

Pokaičio miegas yra tikras išsigelbėjimas, kai penktadienį nori kur nors nueiti ir neužmigti vidurnaktį. Labai džiaugiuosi, kad prieš savaitgalį mano darbo diena baigiasi nepadoriai anksti. Žinoma, jeigu susitvarkau visais reikalais... Bet, kai žinau, kad manęs laukia kelios valandos poilsio, viskas einasi greičiau ir sklandžiau!

O dar gi žmonės sako, kad pokaičio miegas = grožio miegas! Penktadienio vakarais prie poilsio ir grožis puikiai dera :)

Tiesiog. Taip.

Dovanos

12. Dovanos nuo Kalėdų Senelio

Apie ką daugiau galėtų būti antros šv. Kalėdų dienos įrašas, jei ne apie dovanas? Taip taip, aš irgi galvoju, kad per šventes svarbiau ne materialūs dalykai, o buvimas su artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis, bet jeigu prie to prisideda ir malonios smulkmenos, pagerinančios buitį, juk pasidaro dar geriau, tiesa? O jeigu dovanos ir nebūna tokios, kokių tikėtasi, parodytas dėmesys širdį paglosto lygiai taip pat.

Šias Kalėdas turėčiau užfiksuoti, kaip tas, per kurias po ilgos pertraukos į mano namus atėjo Kalėdų senelis, o aš, norėdama gauti dovaną, turėjau padaryti 10 pritūpimų. Gerai, kad jis neliepė deklamuoti eilėraščių, nes galiausiai būčiau likusi be gražiai supakuotų pižamų ir vilnonių kojinių (iš tiesų tai yra dovanos, kurias tikuosi gauti per kiekvienas Kalėdas!).

Asmeniškai, man visada smagiausias išpakavimo procesas ir nekantravimas pamatyti, kas yra viduje. Tada juk visi šypsosi...

Kalėdų Senelis klasikiniuose paveiksluose... Daugiau čia

Kalėdiniai filmai

11. Amžinieji kalėdiniai filmai

Kalėdų laukimas neteiktų tiek daug džiaugsmo be kalėdinių filmų, kuriuos, nors jau moku mintai, bet vis tiek noriu pažiūrėti kiekvieną gruodį. Ir kiekvieną kartą juokiuosi iš visos širdies.

Numeris vienas - jau turbūt šeštus metus iš eilės žiūrimas Love actually su skirtingomis meilės istorijos, kurios per penkias savaites iki Kalėdų pasiekia piką ir galiausiai yra susiejamos oro uosto... Tai yra žiūrimiausias mano filmas, per kurį visada nubraukiu ašarą. Tik kiekvieną kartą skirtingoje vietoje. Tik ministro pirmininko šokis pagal The Pointer Sisters "Jump (For My Love)" niekada neįtraukiamas į verksmingųjų sąrašą.

Pati gražiausia filmo scena, kuri iš tiesų net nėra labai romantiška...

Kas antrus metus žiūriu ir kitą britišką komediją - Bridget Jones's Diary.

Galbūt jis ir nėra visiškai šventinis, tačiau Marko Darsio megztinis su elniu neturi sau lygių kalėdinėje kovoje. Kaip ir mėlyna Bridžitos sriuba ar sugebėjimas ne laiku ir ne vietoje nenulaikyti liežuvio už dantų. Arba vyrų muštynės pagal It's raining men. Aš irgi sutikčiau priaugti keliolika kilogramų, jeigu tada dėl manęs susimuštų Hugh Grantas ir Colin Firthas. Na, žinoma, jei jie vis dar būtų jauni ir gražūs...

Numeris trys (ir keturi) - Home Alone (ir Home Alone 2: Lost in New York)

Nesuprantu, kaip šitas filmas gali kam nors atsibosti. Pakaitomis žiūriu abi dalis kiekvienais metais ir per daug nesigilindama į siužeto vingius ar mažojo Kevino pinklių vagims baisumus (beje, neseniai perskaičiau labai juokingą straipsnį apie blogiukų patiriamus sužeidimus, kurie turėjo juos nužudyti...) džiaugiuosi bičiuko sugebėjimu rasti išeitį kiekvienoje situacijoje. Pripažinkim, ne kiekvienas jaustųsi gerai kelias dienas būdamas vienas tokiuose dideliuose namuose, kuriuos nori apvogti kad ir ne patys protingiausi, bet vis dėlto plėšikai.

Na, o jeigu vis dėlto šitie kalėdiniai filmai atsibodo ir galite pakartoti visus dialogus ar herojų išraiškas pernelyg nesistengdami, egzistuoja ne vienas geriausiųjų sąrašas. 

Čia yra bent 50 filmų - tikrai rasite bent vieną, kurio nematėte. 

Su šv. Kalėdomis!

Tradicijos

10. Kūčių ir šv. Kalėdų tradicijos

Niekada nebuvau šv. Kalėdų gerbėja, bet šventinės tradicijos mane nuramina - viskas ir vėl bus lygiai taip pat kaip ir pernai.

Jau šešis metus (tikrai tiek daug?) prieš šventes susitinku su draugėmis - keičiamės dovanėlėmis, išgeriame daug daug karšto vyno ir suvalgome nemažai sūrio. Tada su kalėdinėmis dainomis Kūčių dieną važiuoju namo, kur papuolu į paskutinį maisto gaminimo sūkurį. Toliau seka važiavimas į pasaulio pakraštį ir Kūčių vakarienė su seneliais, tėvais ir artimaisiais. Nebepamenu, kaip ilgai, bet tikrai kiekvienais metais, kol močiutė skaitydavo maldą ir padėką už maistą, mes su pussesere negalėdavom žiūrėti viena į kitą, nes pradėdavom krizenti. Nesididžiuoju, bet dabar vis dar būna lygiai taip pat. 

Visus 25-erius savo gyvenimo metus per Kūčias skundžiuosi silkės pertekliumi ir normalaus maisto trūkumu, bet tuos 12 paragautų patiekalų šiaip ne taip suskaičiuoju. O tada nuo aguonų pieno saldžiai saldžiai miegu.

Likusios šventinės dienos jau būna skirtingos kasmet - kartais būna daugiau pokalbių, kartais - nieko neveikimo, kartais - bėgimo tolyn, kartais - tiesiog sėdėjimo vienoje vietoje priešais lėkštę. 

Bet Kūčios vis tiek surenka visą šeimą prie stalo ir leidžia bent vieną vakarą pabūti ramiai. Žinojimas, kad taip, vienokiu ar kitokiu atveju, bus visada, ramina ir verčia nejučiomis šypsotis.

Va taip atrodo ir mano kelias į šv. Kalėdas. Tik be sniego šiemet...

Draugų laimė

9. Laimingi draugai

Negali visą laiką būti laimingas vien dėl savo pasiekimų ar dėl kažkokių smulkmenų, kurios svarbios tik Tau. Kartais reikia pasidžiaugti ir savo draugais. Ypač, jei jie susiranda porą ir yra labai laimingi drauge, apsigyvena kartu ar susižada (o jei Tu jautiesi prie to bent truputį prisidėjęs, reikia džiaugtis dvigubai). Žinoma, jie dar gali įsigyti šunų, susituokti ar susilaukti vaikų, bet kol kad tokių laimingųjų mano artimiausioje aplinkoje nepasitaikė.

Bet perspektyvos kol kas labai džiugina. Labai!

Ir aš tikiu, kad visi turi draugų, kurių gyvenimais galima pasidžiaugti. Nejaugi ne?

Panašių gražių dalykų, reikalingų per vestuves, galima rasti čia

Muziejai

8. Sekmadieninis apsilankymas muziejuje

Žinau žinau, skamba nuobodžiai. Bet Vilniuje tikrai yra dėmesio vertų muziejų, dėl kurių verta paaukoti vieną kitą miego valandą, kad sekmadienis taptų geresne savaitės diena.

Pavyzdžiui, Valdovų rūmuose galima pamatyti, kokius ginklus 16 amžiuje naudojo kariai ir kokiais šarvais jie vilkėjo. Šioje vietoje, man kilo klausimas - kaip vyrukas tokiais siaurais pečiais, kad tilptų į demonstruojamus šarvus galėjo pakelti didžiulį kalaviją, kurio aukštis tikrai viršijo 1,5 metro? Žinoma, ten galima pamatyti ir daugiau dalykų - baldų, paveikslų, gobelenų, koklių, monetų ir pan., bet man, kaip Game of thrones gerbėjai, įdomiausi buvo arbaletai, rapyros ir kiti karo atributai.

O dar šiandien sužinojau, kad galima susiorganizuoti nemokamą ekskursiją po prezidentūrą. Taikomosios dailės muziejuje atsirado naujų suknelių ir aksesuarų, iliustruojančių 5-6 dešimtmečio madą. Energetikos ir technikos muziejuje vis dar nesu buvusi... 

Daugiau Vilniaus muziejų galima rasti čia.

Taigi planų kitiems sekmadieniams jau yra, gal kas nors norėtumėte ieškoti naujų žinių drauge? :) 

Piešinys iš čia

Nauja šukuosena

7. Nauja šukuosena

Kiekvieną kartą išėjusi iš kirpyklos jaučiuosi dvigubai gražesnė negu į ją įėjusi. Na, išskyrus tą vieną kartą vasarą, kai vietoj poros centimetrų kirpėja nurėžė kokius 10... Tada buvo tikrai liūdna. 

Grožio iliuzija, žinoma, ilgai nesitęsia, tad kartas nuo karto stengiuosi ją susigrąžinti darydama nesąmones su savo plaukais - t.y. juos supindama ar surišdama. Tiesa, dažniausiai šiuos pynimo eksperimentus pamato tik veidrodis arba netyčia pro šalį einančios kambariokės.

Bet jeigu jau išmokau susirišti patvarų ir neblogai atrodantį kuodelį, tai viskas įmanoma, tiesa?

Va taip noriu išmokti! Instrukcija čia

Skrebutis su žemės riešutų sviestu

6. Skrebutis su žemės riešutų sviestu
Pati turbūt niekada nebūčiau sugalvojusi į savo racioną įtraukti būtent tokio patiekalo, nes visada buvau uogienių arba šokoladinio kremo (kuriam vaikystėje buvau alergiška ir labai dėl to liūdėjau) gerbėja. Bet vieną dieną tuometinė kambariokė pavaišino skrebučiu su žemės riešutų sviestu ir aviečių uogiene... Ir nuo tada neradau dar nieko skanesnio ir labiau tinkančio kasrytinių pusryčių desertui. Arba šiaip desertui. Arba liūdesio numalšinimui. Arba grįžus po darbo. Arba...
Žodžiu, bet kada!

Svarbu, kad batonas būtų lengvai apskrudęs, bet minkštas viduje, o žemės riešutų sviestas - rupus. Ir tada bent vienai minutei bus galima pamiršti viską pasaulyje. Tikrai.

O va tokius skrebučius pamėginsiu artimiausiu metu! Receptas čia

Netikėtumai

5. Netikėti susitikimai su seniai matytais žmonėmis

Prisipažinsiu, dažniausiai stengiuosi išvengti netikėtų susitikimų ir pamačiusi kokį nors seniai matytą žmonių, bandau slėptis, neužmegzti akių kontakto bei dėtis labai užsiėmusi ar skubanti. 

Bet iš tiesų visada po tokių susitikimų su žmonėmis iš savo praeities galiausiai nusišypsau. Arba dėl to, kad pasidžiaugiu, jog su tuo žmogumi manęs niekas nebesieja, arba dėl to, kad pagaliau gavau progą bent trumpam pamatyti tą, kurį ilgai norėjau sutikti.

Šiandien mano dieną nuspalvino netikėtas susitikimas su buvusia kolege troleibuse. Nors kartu važiavome vos vieną stotelę, dėl visų trumpo pokalbio metu nuskambėjusių juokų pamiršau, kad vos prieš penkias minutes buvau sušalusi, pavargusi ir nelaiminga, ir šypsojausi nuo ausies iki ausies.

Visai norėčiau, kad netikėtumai nuskraidintų mane į Paryžių... Foto iš čia

Gerumo akcijos

4. Gerumo akcijos

Net ir  labdaros akcijos suaktyvėja prieš šv. Kalėdas, kai žmonės užsinori būti nors truputį geresni. Bet laikas nėra toks svarbus - gerai, jog iš viso susimąstoma ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius, turinčius ne tiek daug...

Kiekvienam linkėčiau nors kartą gyvenime ne tik prisidėti prie gerumo akcijos, bet ir pasistengti ją suorganizuoti. Vienas paprasčiausių būdų, kurį šiandien pritaikiau savo darbovietėje - keksiukų diena. 

Reikia tik iškepti keksiukų ir juos parduoti savo kolegoms (geriausia tai daryti, kai jie geria rytinę kavą arba nespėja papietauti ir yra alkani kaip vilkai), o surinktas lėšas paaukoti kokiam geram tikslui. Aš šį kartą prisidėjau prie akcijos "Knygų Kalėdos" - leidėjos širdis juk apsipila krauju, kai sužino, kad kaimo bibliotekose galima skaityti tik "Drąsiųjų kelius" (hiperbolizuoju, žinoma!). Skaičiuojant, kiek pinigų pavyko surinkti, tikrai prašviesėja akyse! O ko daugiau reikia niūriai gruodžio dienai?

Prisidėti prie akcijos galite čia

Ilgiausi pokalbiai telefonu

3. Valandos trukmės pokalbis telefonu

Vidutiniškai šių laikų žmogus per savo gyvenimą kalbėdamas telefonu praleidžia dvejus metus, - sako man internetai. Kažin, kokio senumo šis faktas? Asmeniškai, aš per ketvirtį amžiaus jau turbūt prakalbėjau daugiau nei pusmetį, tad kas laukia toliau?

Vienas iš tų žmonių, su kuriais kartais neįmanoma nustoti plepėti, yra mama. Jeigu mūsų pokalbis trunka mažiau nei 15 minučių, tai dažniausiai reiškia, kad kuri nors skambina pasakyti, kad jau greitai bus namie arba tuo metu negali kalbėti :)

Dėl šių nesibaigiančių pokalbių aš visada labai džiaugiuosi. Net jei mama žodis po žodžio ištraukia net tai, ką gal ne visada norėčiau jai sakyti. Pasidalijus rūpesčiais, buities bei gyvenimo klausimais, visada pasidaro lengviau ir ramiau širdyje... Nesvarbu, kalbėtasi apie sriubą ar apie svajones.

Gordon Parks nuotrauka, Paryžius, 1951 m., atradau čia

Ačiū!

2. Žodis AČIŪ

Vienu metu daug dirbdama su skirtingais žmonėmis buvau nustojusi tikėti, kad jie moka nuoširdžiai dėkoti už jiems padarytas paslaugas. Bet, dėkui Dievui, aš klydau! Akademinė bendruomenė, kurioje dabar leidžiu daugiausiai laiko, tikrai moka būti dėkinga.

Pastarosiomis dienomis AČIŪ girdžiu arba skaitau man adresuotuose el. laiškuose pakankamai dažnai. Ir kiekvieną kartą man norisi tuos žodžius įsirėminti!

Beje, su viena padėka taip ir padariau - ji stovi ant mano darbo stalo ir kiekvieną dieną primena, kad pridėjau savo ranką renginio organizavimo ir kad kažkam labai padėjau. O tai jau savaime sukelia geras emocijas, tiesa?

Daugiau idėjų, kaip pasakyti AČIŪ, yra čia

Rytas be žadintuvo

1. Rytas be žadintuvo

Labiausiai džiugina tie rytai, kai gali ilgai vartytis lovoje ir dėl to nejausti jokio sąžinės graužimo. Prabundi, supranti, kad dar anksti, o tada vėl užsnūsti kelioms palaimingoms valandoms... Aš mėgstu miegoti. Jeigu manęs niekas nežadintų (laikrodis, mintys ar darbai) galėčiau miegoti kad ir dvylika valandų per parą. Kartais imu ir taip padarau.

Bet dar geresni yra tokie rytai, kai nubundi sąlyginai anksti, bet jautiesi pilnas jėgų ir geros energijos, kad nuverstum kalnus! O kaip norėčiau tokių rytmečių dažniau...

Man atrodo, kad mano močiutė vis dar turi tokį laikrodį! O kitiems belieka jį įsigyti etsy